Jennifer L. Gaudiani savo knygoje „(ne)Sergu“ ne tik siekia patikslinti medicinines diagnozes ir gydymą, paskatinti atsigauti ir suteikti prasmės visų kūno formų ir dydžių žmonių išgyventoms patirtims, bet ir griežtai atmeta dietų kultūrą. Ar tikrai dieta gali pridaryti tik žalos?
Mokslinės studijos patvirtina, kad dietų efektyvumas yra iki 5 proc. Tai reiškia, kad per laikotarpį nuo vienų iki penkerių metų 95 proc. žmonių kūno svoris sugrįš, o vienam-dviem trečdaliams, lyginant su pradiniu, dar padidės.
Energijos ir maisto trūkumas, kuris yra dietų ar persisportavimo pasekmė, pažeidžia tiek fizinę, tiek emocinę sveikatą. Jis lėtina medžiagų apykaitą, išreguliuoja už alkio ir sotumo jausmą atsakingus hormonus, tampa sudėtinga sugrįžti į normalų valgymą. Sutrikdo miegą, didina nuovargį bei depresijos riziką, Kalbant apie emocinę būseną, dietų besilaikantis žmogus dažnai kenčia nuo besikaitaliojančios nuotaikos, pykčio, nerimo, apatijos. Izoliuojasi, griežtos valgymo taisyklės jam neleidžia gyventi normalaus socialinio gyvenimo.
Aš visiškai pritariu antidietiniam požiūriui, apie kurį kalba ir gydytoja J. L. Gaudiani, kad dėmesys turėtų būti žmogaus sveikatai ir gerovei, o ne kūno formai, svoriui ir pan. Ir čia mes galime padaryti labai daug neribodami maisto: susitvarkę miego higieną, išmokę valdyti stresą, judėti tiek, kiek mūsų kūnui smagu ir norisi bei valgydami pakankamai ir reguliariai, maistą kuris mus pasotina ir mums yra skanus.
Gydomosios dietos skiriamos tuomet, kai pacientui dėl jo sveikatos būklės negalima vartoti (arba reikia vartoti daugiau) tam tikro maisto pvz kai nustatoma alergija tam tikriems maisto produktams, kai tyrimai patvirtina jų ar tam tikrų sudedamųjų maisto dalių netoleravimą, pavyzdžiui, celiakijos atveju. Tais atvejais, kai tam tikri maisto produktai sukelia nemalonius simptomus, pvz gastroezofaginio refliuksą. Jas skiria gydytojai. Taip pat svarbu, jog žmogus žinotų, kuo tas trūkstamas medžiagas pakeisti.
Kas, jūsų nuomone, galėtų būti šios knygos skaitytojas?
Literatūros apie valgymo sutrikimus lietuvių kalba labai trūksta. Nors ši knyga yra apie ligas ir jų komplikacijas, daug profesinių terminų, bet paprastas ir lengvai skaitomas gydytojos rašymo stilius padaro tekstą įdomų ir suprantamą net ir ne medikui. Pasigilinti į šias ligas gali ir žmonės, patys susidūrę su valgymo sutrikimais ar turintys tokių tarp savo artimųjų.
Knyga gali tapti ir raudonu signalu, kad reikia ieškoti pagalbos. Svarbu kuo anksčiau atpažinti rizikos faktorius ir pradėti ligą gydyti. Valgymo sutrikimams būdinga, kad kuo anksčiau jie diagnozuojami, tuo lengviau sveikstama.
Knygoje pateikiama ir lengvesnės eigos ir labai sunkių atvejų, jų diagnostika ir gydymo pavydžių. Tuo ji naudinga ir gydytojui, terapeutui ar kitam specialistui dirbančiam su šiomis ligomis sergančiaisiais. Ypatingai rekomenduočiau ją kolegoms, kurie ne taip dažnai savo darbe susiduria su valgymo sutrikimais, nes šios ligos gali būti lengvai nepastebėtos. Pavyzdžiui, yra paplitęs mitas, kad nervine anoreksija sergantis žmogus būtinai bus tik labai mažo kūno svorio. Bet iš tiesų tokių tarp sergančiųjų anoreksija – vos 6 proc. Bet kokio kūno sudėjimo, formos ar svorio žmogus gali kentėti nuo valgymo sutrikimų.
Anoreksija, bulimija – šiuos valgymo sutrikimus daugelis atpažįstame ar bent jau esame apie juos girdėję. Kokie sutrikimai atsiradę palyginti neseniai?
Maždaug prieš dešimtmetį į diagnozes įtrauktas priepuolinio valgymo sutrikimas. Į valgymo sutrikimų diagnozes dar nėra įtraukta ortoreksija, bet jos atvejų labai daugėja. Tai obsesinis, liguistas sveikos mitybos siekimas ir laikymasis, kai bijoma valgyti tam tikrus produktus, nes jie „nesveiki“, „nešvarūs“, „neekologiški“ ir t.t.
Ortoreksijos atveju maistas griežtai skirstomas į sveiką ir nesveiką, turi atitikti susigalvotus maisto kokybės kriterijus. To pasekoje, mažėja jo įvairovė, galiausiai valgymas tampa labai selektyvus, pradeda trūkti maisto medžiagų, pasireiškia sveikatos problemos.
Linija tarp sveikos mitybos ir perėjimo į ortoreksiją labai plona. Pačiam sunku pastebėti, nes atrodo, kad viską darai pagal gaires, susirenki geriausias specialistų rekomendacijas, bet kartais tokios mitybos rezultatas būna liga.
Kokios mūsų vaikų mitybos problemos neramina gydytojus dietologus? Į ką labai svarbu atkreipti dėmesį tėvams?
Valgymo sutrikimais sergančių daugėja, jų amžius jaunėja visame pasaulyje. Man didžiausią nerimą kelia tai, kad apie pusė pradinukių norėtų būti lieknesnės, o iki 60 proc. paauglių mergaičių yra išbandžiusios įvairias dietas, vaistus, badavimą. Neramina ir tai, kad kartais kūnas ir išvaizda per daug sureikšminamas sporto būreliuose, ir tai gali pastūmėti vaiką riboti maistą.
Mano galva, yra prasminga diegti sveiką santykį su maistu ne per gąsdinimą „sveikas-nesveikas“, „geras-negeras“, ne per draudimus, nes taip formuojama maisto baimė, o vaikas vis tiek išeis į pasaulį, kuris pilnas visokio maisto. Svarbu mokinti, kas yra normalus valgymas, kam reikia valgyti reguliariai, kaip jaučiamas alkis ir sotumas, kokie maisto produktai egzistuoja, kam skirtas ir kada valgomas kasdienis maistas, o kada pramoginis. Ir aišku savo žodžius pagrįsti savo pavyzdžiu.
Atkreipti dėmesį reikia pastebėjus, kad vaikas išbraukia iš savo raciono tai, ką anksčiau mėgo, kad ir tuos pačius traškučius ar gazuotus gėrimus, labai susirūpina savo išvaizda, nerimauja atsisėdus valgyti ar iš viso atsisako sėstis prie bendro stalo. Jeigu jums kelia nerimą, kilo klausimas, jaučiate, kad kažkas ne taip dėl jūsų ar artimojo valgymo visada rekomenduoju kreiptis pagalbos. Pirmas žingsnis galėtų būti skambutis savanoriams į valgymo sutrikimų liniją ar išsakyti savo nuogąstavimus šeimos gydytojui. O literatūra šalia padės geriau susipažinti su liga ir greičiau sveikti.
